Šioje dalyje autorius pasuka laiko ratą atgal – atgal į pačią pradžią, kai šachtos dar nebuvo pilnos žmonių, kai planai tik dėlioti, o valdžia dar tik formavo ateitį, kuri galiausiai tapo distopine būtimi. Pirmoji knyga leido pažinti gyvenimą šachtoje, o ši – suprasti, kaip viskas prasidėjo. Tai tarsi kelionė laiku į viso siaubo pradžią, kuri leidžia geriau suvokti, kodėl viskas susiklostė būtent taip.

Tai istorija apie pasaulį, kuriame žmonės gyvena po žeme – milžiniškoje šachtoje, kuri tapo jų prieglauda nuo paviršiuje tvyrančio mirtino užterštumo. Kiekvienas aukštas turi savo paskirtį, visuomenė sukurta griežta hierarchija, o taisyklės – negailestingos. Šachtoje viskas kontroliuojama, o svarbiausia gyvenimo tiesa yra ta, kad eiti į paviršių reiškia mirtį. Tačiau ar tikrai viskas yra taip, kaip sakoma?

Romo Daugirdo „Tatuiruotės ant veidrodžių“ – tai poezijos rinkinys, kuris įtraukia tarsi atsitiktinai, tačiau palieka gilų įspūdį. Knyga, kurios net neplanavau skaityti, tapo rytinio kavos puodelio kompanione ir priverstine pauze tarp kasdienių rūpesčių. Nors poezija niekada nebuvo „mano dalykas“, šis kūrinys, tarsi slapta pasimetęs laiko labirintuose, užčiuopė kažką labai asmeniško.

Heather Morris knyga „Aušvico tatuiruotojas“ – tai tikrais faktais paremta istorija apie meilę, drąsą ir išlikimą vienoje iš tamsiausių žmonijos istorijos akimirkų. Pasakojimas apie Lale’į Sokolovą, vyrą, kuris tapo tatuiruotoju Aušvico koncentracijos stovykloje, yra ne tik liudijimas apie siaubą, bet ir priminimas, kad net ir pačiame pragare galima rasti šviesos spindulį.