„Izola“ buvo viena iš tų knygų, kuri į rankas pateko be didelio plano. Kartais tiesiog norisi kažko kitokio – ne per sunkaus, bet ir ne visiškai paviršutiniško. Tokia, kuri leistų pabūti istorijoje, bet kartu paliktų ir kažką apmąstymui.

Tai knyga apie tremtį, apie jauną žmogų, kuriam tenka išgyventi tai, ko neturėtų patirti niekas. Istorija pasakojama per paauglės akis, todėl viskas dar stipriau – ne tik faktai, bet ir jausmai, bandymas suprasti, kas vyksta, kodėl pasaulis staiga tampa toks negailestingas.

„Knygų vagilė“ ilgą laiką buvo iš tų knygų, apie kurias girdėjau labai daug, bet vis atidėliojau. Gal dėl temos, gal dėl to, kad žinojau – tai nebus lengvas skaitinys. Ir visgi, kai pagaliau paėmiau ją į rankas, supratau, kad kai kurios knygos ateina tada, kai joms laikas.

Šią knygą skaičiau kaip istorinę. Apie tai, kaip buvo ir ką tai mums padarė. Ne tik praeityje, bet ir dabar – mūsų mąstyme, elgesyje, net santykiuose su kitais žmonėmis. Tai nebuvo lengvas skaitymas, bet buvo aiškus vidinis jausmas, kad tokios knygos yra būtinos. Tarsi treniruotė atminčiai – kad nepamirštume, kad suprastume, kad galėtume įvardinti. Danutė Gailienė šioje knygoje kalba apie sovietmečio palikimą, apie traumas, kurios ne visada matomos, bet giliai įsišaknijusios. Apie tai, kaip represijos, baimė, nepasitikėjimas ir prievarta formavo ne tik individualias patirtis, bet ir visą visuomenę. Skaitant labai aiškiai supranti – tai nėra tik „istorija“, tai yra kažkas, kas vis dar veikia mus šiandien. Knyga parašyta gana akademiškai,…

Tai knyga, kurią esu įtraukusi į savo asmeninį sąrašą „knygos, kurios pakeitė mano požiūrį“. Ir nors dabar, žiūrėdama iš šiandienos perspektyvos, galėčiau kai kur su ja padiskutuoti, vis tiek negaliu paneigti – tuo metu ji mane stipriai palietė.

Ši knyga iš karto pasirodė kitokia nei daugelis kitų skaitytų šia tema. Gal todėl, kad tai ne romanas, ne interpretacija, o tiesioginis liudijimas. Autorius – gydytojas, pats kalintas Aušvice, ir šią knygą jis pradėjo rašyti dar būdamas stovykloje, vos ją išlaisvinus. Tai suteikia tekstui ypatingą svorį – jauti, kad čia nėra distancijos, nėra „praėjusio laiko filtro“. Viskas labai arti, labai gyva, labai tikra.

Tai labai savotiška knyga. Tokia, kurios nenuspėsi, kurios siužetas slysta pro pirštus, bet kartu ir traukia, jei leidi sau į ją pasinerti be išankstinių lūkesčių.

Tai ne kelionių vadovas, ne gastronominė enciklopedija ir ne politinė esė. Tai – stiliaus ir minties derinys, kur pasakojimai apie Italiją susilieja su gilesnėmis įžvalgomis apie kultūrą, žmones, įpročius. Autorius rašo su subtiliu humoru, bet kartu ir su tam tikru nostalgijos bei meilės užtaisu. Jaučiasi, kad Italija jam nėra tik šalis – tai būsena, gyvenimo ritmas, kvapas ir garsas.

Knyga įtraukia iš karto. Siužetas sukasi apie psichiatrijos kliniką, pradingusį vaiką ir tėvą, pasiryžusį viskam, kad atskleistų tiesą. Fitzek neieško subtilumo – jis kala į esmę, tempas greitas, puslapiai virsta vienas po kito. Tai ne detektyvas, kur svarbus racionalus mąstymas ar logikos šachmatai – tai labiau psichologinis trileris, kuriame svarbiau ne kas padarė, o kiek ilgai dar sugebėsi laikyti knygą rankose nepadėję jos į šalį.

„Durniškės“ – knyga, kurią skaičiau su tam tikra vidine dvejone: tarsi nenorėjau dar kartą sukti galvos dėl tų pačių sisteminių absurdų, bet kartu jaučiau, kad kartais per juoką galima išgirsti daugiau nei per rimtą kalbą. Vytauto Petkevičiaus satyra taikli, kandžiojanti, kartais tiesiog be gailesčio. Tai toks pasakojimas, kurio veikėjai tarsi sukurti iš karikatūrų, bet kartu ir labai atpažįstami.