Yra knygų, kurias perskaitai ir pamiršti. Yra tokių, kurios palieka emociją kelioms dienoms. Ir yra tos, kurios kažkur tyliai įsitaiso galvoje ir lieka ilgam. „Trobelė“ man yra būtent tokia. Skaičiau ją seniau, bet tik dabar ištraukiau gerokai susistovėjusias mintis iš savo smegenų „hardo“ ir bandau jas sudėlioti į žodžius.
Tai knyga, kurią esu įtraukusi į savo asmeninį sąrašą „knygos, kurios pakeitė mano požiūrį“. Ir nors dabar, žiūrėdama iš šiandienos perspektyvos, galėčiau kai kur su ja padiskutuoti, vis tiek negaliu paneigti – tuo metu ji mane stipriai palietė.
„Trobelė“ kalba apie skausmą, netektį, kaltę ir tikėjimą. Apie klausimus, kuriuos daugelis savyje nešiojamės, bet ne visada išdrįstame įvardinti. Knygos forma gana paprasta – istorija, kuri per dialogus ir simbolius bando atsakyti į sudėtingus egzistencinius klausimus. Ir būtent tas paprastumas leidžia ją skaityti lengvai, net jei viduje kyla labai sudėtingos mintys.
Pamenu, kad skaitant labiausiai veikė ne siužetas, o pokalbiai. Tie ilgi, kartais net šiek tiek per daug „tvarkingi“ dialogai, kuriuose viskas atrodo tarsi sudėliota taip, kad skaitytojas suprastų. Bet tuo pačiu jie suteikė ramybės jausmą – lyg kažkas bandytų paaiškinti pasaulį taip, kad jis taptų šiek tiek mažiau chaotiškas.
Dabar, prisimindama, suprantu, kad ši knyga atėjo į mano gyvenimą tinkamu metu. Gal ne visiems ji bus tokia reikšminga, gal kai kam pasirodys per daug tiesmuka ar net per daug „pamokanti“. Bet man ji buvo kaip pokalbis, kurio tuo metu reikėjo.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Galbūt ne visą, bet tikrai atsiversčiau svarbiausias vietas
Ar rekomenduočiau? Taip, ypač tiems, kurie ieško atsakymų ar bent jau ramybės
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, kaip priminimą apie vieną iš tų vidinių lūžių
„Trobelė“ nėra tobula knyga. Bet ji nėra ir apie tobulumą. Ji apie tai, kaip mes bandome susitaikyti su tuo, ko nesuprantame. Ir kartais to visiškai pakanka, kad knyga taptų svarbi.
