Anksčiau galvojau, kad skaitymas turi būti produktyvus. Kad verta skaičiuoti perskaitytas knygas, pildyti sąrašus, judėti pirmyn. Kuo daugiau – tuo geriau. Tačiau su laiku pastebėjau, kad kai kurios knygos man tiesiog nepasiduoda greitam skaitymui. Ir vis dažniau leidžiu sau neskubėti. Ne todėl, kad trūktų laiko ar motyvacijos, o todėl, kad lėtas skaitymas man pradėjo reikšti daugiau.
Isabel Abedi – IzolaApie ribas tarp realybės ir jausmų
„Izola“ buvo viena iš tų knygų, kuri į rankas pateko be didelio plano. Kartais tiesiog norisi kažko kitokio – ne per sunkaus, bet ir ne visiškai paviršutiniško. Tokia, kuri leistų pabūti istorijoje, bet kartu paliktų ir kažką apmąstymui.
Ką apie mus pasako mūsų knygų pasirinkimai
Knygas dažnai renkamės tarsi atsitiktinai – pagal viršelį, anotaciją ar draugų rekomendacijas. Tačiau ilgainiui pastebėjau, kad tie pasirinkimai nėra tokie jau atsitiktiniai. Mano knygų lentyna keičiasi kartu su manimi. Ir kuo ilgiau ją stebiu, tuo aiškiau matau: knygos labai daug pasako apie tai, kas esame tam tikru gyvenimo momentu.
Ruta Sepetys – Nelengvu keliu. Istorija, kuri priverčia sustoti ir įsiklausyti
Tai knyga apie tremtį, apie jauną žmogų, kuriam tenka išgyventi tai, ko neturėtų patirti niekas. Istorija pasakojama per paauglės akis, todėl viskas dar stipriau – ne tik faktai, bet ir jausmai, bandymas suprasti, kas vyksta, kodėl pasaulis staiga tampa toks negailestingas.
Dažniausios klaidos, kurias tėvai daro bandydami patys padėti vaikui su matematika
„Aš jam paaiškinu jau dešimtą kartą, bet jis vis tiek nesupranta.“ Ši frazė labai dažnai nuskamba vakare, kai ant stalo guli matematikos pratybos, laikrodis rodo, kad jau per vėlu, o kantrybės liko minimaliai. Jūs norite padėti, bet vietoj progreso atsiranda įtampa, ašaros arba visiška tyla. Ir tada kyla nemalonus klausimas - gal aš kažką darau ne taip?
Knygos, kurios pakeitė mano požiūrį
Yra knygų, kurios perskaitomos ir lieka lentynoje. Ir yra tokių, kurios pasilieka ilgiau – ne kaip siužetas ar veikėjai, o kaip mintis, kuri netikėtai iškyla kasdienybėje. Ilgą laiką maniau, kad knygos mane tiesiog lydi. Skaitau, užverčiu, einu toliau. Tačiau su laiku supratau: kai kurios jų tyliai pakeičia požiūrį – į save, žmones, santykius ar net tai, kaip suvokiu laiką.
Markus Zusak – Knygų vagilė. Apie žodžių galią net tamsiausiu metu
„Knygų vagilė“ ilgą laiką buvo iš tų knygų, apie kurias girdėjau labai daug, bet vis atidėliojau. Gal dėl temos, gal dėl to, kad žinojau – tai nebus lengvas skaitinys. Ir visgi, kai pagaliau paėmiau ją į rankas, supratau, kad kai kurios knygos ateina tada, kai joms laikas.
Skaitymo ritualai: mano mažosios tradicijos
Skaitymas man niekada nebuvo tik knyga. Tai ir laikas, ir vieta, ir nuotaika. Pastebėjau, kad dažniausiai skaitau ne tada, kai „reikia“, o tada, kai susikuria tam tikra atmosfera. Per metus iš smulkių įpročių susiformavo mano mažieji skaitymo ritualai – ne taisyklės, o tylūs susitarimai su savimi.
Danutė Gailienė – Ką jie mums padarė. Apie istoriją, kuri vis dar gyvena mumyse
Šią knygą skaičiau kaip istorinę. Apie tai, kaip buvo ir ką tai mums padarė. Ne tik praeityje, bet ir dabar – mūsų mąstyme, elgesyje, net santykiuose su kitais žmonėmis. Tai nebuvo lengvas skaitymas, bet buvo aiškus vidinis jausmas, kad tokios knygos yra būtinos. Tarsi treniruotė atminčiai – kad nepamirštume, kad suprastume, kad galėtume įvardinti. Danutė Gailienė šioje knygoje kalba apie sovietmečio palikimą, apie traumas, kurios ne visada matomos, bet giliai įsišaknijusios. Apie tai, kaip represijos, baimė, nepasitikėjimas ir prievarta formavo ne tik individualias patirtis, bet ir visą visuomenę. Skaitant labai aiškiai supranti – tai nėra tik „istorija“, tai yra kažkas, kas vis dar veikia mus šiandien. Knyga parašyta gana akademiškai,…
Ar verta vėl skaityti tą pačią knygą?
Ilgą laiką man atrodė, kad pakartotinai skaityti tą pačią knygą – šiek tiek keista. Juk lentynose tiek daug dar neatrastų istorijų, tiek daug „būtinų perskaityti“. Kam grįžti prie to, ką jau žinai? Tačiau bėgant metams pastebėjau, kad kai kurios knygos į mano rankas sugrįžta pačios. Ir kiekvieną kartą – vis kitaip.
