„Knygų vagilė“ ilgą laiką buvo iš tų knygų, apie kurias girdėjau labai daug, bet vis atidėliojau. Gal dėl temos, gal dėl to, kad žinojau – tai nebus lengvas skaitinys. Ir visgi, kai pagaliau paėmiau ją į rankas, supratau, kad kai kurios knygos ateina tada, kai joms laikas.
Veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu, Vokietijoje, bet ši istorija pasakojama visiškai kitaip nei įprasta. Ją seka Mirtis – ir tai iš karto suteikia knygai kitokį toną. Ne tik niūrų, bet ir keistai švelnų, net filosofišką. Tai pasakojimas apie mergaitę Liesel, apie jos santykį su knygomis, žodžiais ir žmonėmis aplink ją.
Skaitant labiausiai palietė ne pats istorinis fonas, o mažos kasdienybės detalės – kaip žmonės gyvena, kaip bando išlaikyti žmogiškumą net tada, kai pasaulis griūva. Žodžiai čia tampa ne tik pabėgimu, bet ir būdu išgyventi. Ir tai labai stipriai jaučiasi visos knygos metu.
Zusako rašymo stilius išskirtinis – kartais fragmentiškas, kartais labai tiesmukas, net išduodantis tam tikrus siužeto momentus iš anksto. Bet kažkodėl tai netrukdo. Priešingai – tai sukuria jausmą, kad svarbiausia čia ne kas nutiks, o kaip mes tai išgyvensime kartu su veikėjais.
Tai knyga, kuri liūdina, bet tuo pačiu ir šildo. Kuri primena, kad net tamsiausiais laikais žmonės randa būdų būti šviesa vieni kitiems.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Taip, nes tai knyga, kuri kiekvieną kartą gali paliesti kitaip
Ar rekomenduočiau? Taip, visiems, kurie vertina jautrias, prasmingas istorijas
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, kaip vieną iš tų knygų, prie kurių norisi sugrįžti
„Knygų vagilė“ – tai priminimas, kad žodžiai turi galią. Jie gali žeisti, bet gali ir gelbėti. Ir kartais būtent jie padeda išlikti žmogumi, kai viskas aplink bando tai atimti.
