Skaitymas man niekada nebuvo tik knyga. Tai ir laikas, ir vieta, ir nuotaika. Pastebėjau, kad dažniausiai skaitau ne tada, kai „reikia“, o tada, kai susikuria tam tikra atmosfera. Per metus iš smulkių įpročių susiformavo mano mažieji skaitymo ritualai – ne taisyklės, o tylūs susitarimai su savimi.
Skaitymas prasideda dar prieš atverčiant knygą
Dar prieš pirmą puslapį dažnai pajuntu, ar šiandien skaitysiu. Užtenka kelių smulkmenų: tvarkingesnio stalo, tylos kambaryje, švelnios šviesos. Kartais tai arbatos puodelis, kartais – tiesiog uždarytos durys. Šios detalės leidžia smegenims persijungti iš dienos tempo į lėtesnį, skaitymui palankų ritmą.
Mano laikas – mano skaitymo įpročiai
Dažniausiai skaitau vakare. Ne todėl, kad tai „teisingiausias“ metas, o todėl, kad būtent tada labiausiai jaučiu poreikį pabūti su savimi. Rytais skaitau retai – tik savaitgaliais, kai nereikia skubėti. Supratau, kad skaitymo įpročiai neturi būti universalūs. Jie turi būti patogūs konkrečiam žmogui.
Maži dalykai, kurie kuria ryšį
Turiu keletą pasikartojančių smulkmenų, kurios tapo neatsiejama skaitymo dalimi:
- skirtukas, o ne užlenktas puslapis,
- ta pati lempa, kurią įjungiu tik skaitydama,
- knyga rankose, o ne telefone, net jei skaitymas trumpas.
Šios detalės kuria pastovumo jausmą. Net jei skaitau vos dešimt minučių, tai vis tiek tampa pilnaverčiu momentu.
Kai ritualai padeda sugrįžti prie knygų
Būna laikotarpių, kai skaitymo motyvacija sumažėja. Knygos guli šalia, bet ranka jų nepasiekia. Tada pastebiu, kad padeda ne nauja knyga, o grįžimas prie ritualų. Kai sukuriu pažįstamą aplinką, skaitymas vėl tampa natūraliu pasirinkimu, o ne dar viena užduotimi.
Kodėl nesiūlau kopijuoti mano ritualų
Kiekvieno skaitytojo ritualai skirtingi. Vienam reikia tylos, kitam – fono. Vienas skaito lovoje, kitas – viešajame transporte. Svarbiausia ne tai, kaip atrodo skaitymas iš šalies, o kaip jis jaučiasi viduje. Ritualai neturi varžyti – jie turi padėti.
Pabaiga
Mano skaitymo ritualai keičiasi kartu su gyvenimu. Kai kurie išnyksta, kiti atsiranda savaime. Tačiau visi jie turi vieną tikslą – sukurti erdvę, kurioje knyga gali tapti daugiau nei tekstu. O kartais to visiškai pakanka, kad skaitymas vėl rastų vietą kasdienybėje.
