Tai ne tiesiog esė rinkinys ar publicistika. Tai – balsas, kurio nebėra, bet kuris vis dar kalba aiškiai, su ironija, švelniu pamokymu ir visada – be arogancijos. Čekuolis vėl rašo apie tai, kas dedasi pasaulyje, apie mūsų istorines žaizdas, apie tai, ką tyliai žinome, bet retai išdrįstame pasakyti garsiai. Jis moka ironizuoti, bet nepažeisdamas orumo, moka pašiepti, bet tuo pačiu ir paaiškinti.

Šių dienų kontekste holokausto tema vėl skamba itin aktualiai. Gal net skaudžiai aktualiai. Ir ypač mano kartai, kuri apie tai žino tik iš pasakojimų, iš istorijos vadovėlių, dokumentinių filmų ar kelių mokyklinių ekskursijų. Bet vadovėliniai faktai – tai tik paviršius. Gyvename per gerai, kad tikrai suvoktume, ką išgyveno žmonės tuo metu. Man atrodo, kad vienintelis būdas bent truputį priartėti – skaityti literatūrą, kuri leidžia tai ne tik suprasti, bet ir išgyventi kartu su veikėjais.

Nuo pat pirmųjų puslapių tapo aišku, kad Adam Rutherford yra ne tik mokslininkas, bet ir talentingas pasakotojas. Jo stilius – žaismingas, net šiek tiek šelmiškas, bet kartu informatyvus. Jis rašo apie tai, kuo esame – biologine prasme, evoliucijos prasme, genetiškai. Kaip atėjome iki šio taško, kuo iš tikrųjų skiriamės (ar nesiskiriam) nuo savo protėvių, kaip DNR formuoja ne tik mūsų kūnus, bet ir istorijas.

Ši knyga – tai tikras labirintas, bet ne tas, kurį lengvai įveiki per vakarą. Tai tekstas, kurį skaitai ne tam, kad kuo greičiau pasiektum pabaigą, o kad pasiklystum mintyse, idėjose, sluoksniuose. Adomėno rašymas intensyvus, tankus, kupinas nuorodų į istoriją, mitologiją, filosofiją ir literatūrą. Tai tikras intelektualinis iššūkis – skaitydama ne kartą stabtelėjau, grįžau atgal, pasitikrinau, ką supratau, ką praleidau.