Knyga įtraukia iš karto. Siužetas sukasi apie psichiatrijos kliniką, pradingusį vaiką ir tėvą, pasiryžusį viskam, kad atskleistų tiesą. Fitzek neieško subtilumo – jis kala į esmę, tempas greitas, puslapiai virsta vienas po kito. Tai ne detektyvas, kur svarbus racionalus mąstymas ar logikos šachmatai – tai labiau psichologinis trileris, kuriame svarbiau ne kas padarė, o kiek ilgai dar sugebėsi laikyti knygą rankose nepadėję jos į šalį.

„Durniškės“ – knyga, kurią skaičiau su tam tikra vidine dvejone: tarsi nenorėjau dar kartą sukti galvos dėl tų pačių sisteminių absurdų, bet kartu jaučiau, kad kartais per juoką galima išgirsti daugiau nei per rimtą kalbą. Vytauto Petkevičiaus satyra taikli, kandžiojanti, kartais tiesiog be gailesčio. Tai toks pasakojimas, kurio veikėjai tarsi sukurti iš karikatūrų, bet kartu ir labai atpažįstami.

„Ežeras ant milžino delno“ – tai lietuvių liaudies padavimai, bet pateikti taip, kad jie atrodo šviežiai, paslaptingai ir net šiek tiek stebuklingai. Kiekvienas pasakojimas – trumpas, bet turintis savo nuotaiką. Kalba paprasta, tačiau ne prasta. Skaitant apima jausmas, kad tai ne tik senos istorijos, bet ir mūsų šaknys, perduodamos ne per sausas datas ar faktus, o per pasakojimus, kurie išliko, nes kažkas juos laikė svarbiais.

Tai knyga, parašyta paprastai, aiškiai ir gana drąsiai. Autorė apklausė šimtus vyrų, bandydama išsiaiškinti, ką jie galvoja, bet dažnai nesako. Tai ne psichologinis traktatas, o tarsi draugiškas pokalbis, kuriame vyrų pasaulis paaiškinamas be ironijos ir be didelių teorijų. Knygoje aprašomi jų poreikiai, nesaugumai, tikėjimas savo vaidmenimis santykiuose – visa tai, apie ką kartais mes, moterys, nė nepagalvojame.