Ne kartą esu girdėjusi, kad Vilniaus knygų mugė – tai tarsi „atlaidai“ skaitantiems. Gal ir tiesa. Nors man atlaidai vis dar labiau asocijuojasi su Šiluvos atlaidais ir cukriniais gaideliais ant pagaliuko, vis dėlto šventės nuotaikos mugėje – su kaupu.
Kaip ir kasmet, šiemet ten apsilankiau. Ir kaip visada – grįžau su galva, pilna minčių, šiek tiek tvinksinčia nuo triukšmo, žmonių gausos ir knygų pertekliaus. Gal tai skamba keistai, bet man, kaip introvertiškai skaitytojai, tokie renginiai reikalauja atsigavimo: poros dienų tylos, karštos kavos ir geros knygos.
Į mugę einu ne pirkti – bent jau ne daug. Tai labiau proga apsižvalgyti, pamatyti, kokios knygos šiuo metu reklamuojamos, kas dalina parašus, ką labiausiai pristatinėja leidyklos. Turiu prisipažinti – dažnai leidyklų akcijų net nepastebiu. Gal esu nepastabi, o gal tiesiog per daug triukšmo. Ir nors tikrai suprantu leidyklų pastangas, man dažnai paprasčiau (ir pigiau) tą pačią knygą rasti internete arba – dar geriau – jau skaitytą.
Nepaisant visko, šiek tiek laimikių vis tiek parsinešiau. Šiemet mano mugės grobis buvo toks:
- Adam Rutherford „Žmonės“
- Mantas Adomėnas „Moneta & Labirintas“
- Chris Carter „Genezė“
- Marius Čepulis „Metai 2“ (su autografu!)
Čepulio knyga iškart atsidūrė pas mamą, net nespėjau nufotografuoti. Jaučiu dar ilgai neatsiimsiu iš jos 🙂
Į akis krito dar vienas įdomus dalykas – daugybė perleistų knygų. Tokių, kurių anksčiau jau buvo neįmanoma rasti, pavyzdžiui, Susan Cain „Tyla“. Tokie atradimai džiugina, ypač kai jie pasirodo netikėtai, klajojant tarp stendų.
Dieną baigiau aplankiusi Muzikos salę – vietą, kur šurmulys keičiasi į ritmą, o knygų šurmulį trumpam pakeičia garsai. Puikus atsisveikinimas su švente, po kurios lieka ne tik pilnesnis krepšys, bet ir noras vėl įlįsti į jaukų kampą su knyga rankose.
