Šių dienų kontekste holokausto tema vėl skamba itin aktualiai. Gal net skaudžiai aktualiai. Ir ypač mano kartai, kuri apie tai žino tik iš pasakojimų, iš istorijos vadovėlių, dokumentinių filmų ar kelių mokyklinių ekskursijų. Bet vadovėliniai faktai – tai tik paviršius. Gyvename per gerai, kad tikrai suvoktume, ką išgyveno žmonės tuo metu. Man atrodo, kad vienintelis būdas bent truputį priartėti – skaityti literatūrą, kuri leidžia tai ne tik suprasti, bet ir išgyventi kartu su veikėjais.
Mario Escobar „Aušvico lopšinė“ – tai mano pirmoji stotelė populiariosios literatūros kelionėje holokausto tema. Ir jau po kelių puslapių pajutau, kad tai knyga, kurią skaitysiu ne kaip skaitytoja, o kaip liudininkė. Pagrindinė herojė – vokietė motina, Katharina, kuri, nepaisydama visų pavojų, ryžtasi likti su savo romų kilmės vyro šeima, kai jie visi kartu patenka į Aušvicą. Tai istorija ne tik apie holokaustą, bet ir apie motinystę, ištikimybę, žmogiškumą, kuris išlieka net ten, kur žmogiškumas sistemingai naikinamas.
Knyga parašyta paprastai, prieinamai – tai nėra sudėtingas ar literatūriškai įmantrus tekstas. Bet galbūt dėl to ji tokia paveiki. Escobar nesistengia šokiruoti detalėmis, bet sugeba perteikti stovyklos realybę per žmonių tarpusavio ryšius, mažus gestus, vilties trupinius, kurie išgyvena net ten, kur viskas atrodo beprasmiška. Skaitant norėjosi sustoti, pagalvoti, kartais tiesiog padėti knygą ir kvėpuoti.
Tai knyga apie pasirinkimus. Apie tai, kaip kai kuriems žmonėms padorumas, meilė ir orumas išlieka svarbiau už saugumą ar net gyvybę. Ir galbūt būtent tai svarbiausia – ne tik suprasti, kad tai vyko, bet pajusti, ką reiškė būti vienu iš jų.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Galbūt, jei norėsiu priminti sau, kokia stipri gali būti motinos meilė
Ar rekomenduočiau? Taip, tiems, kurie pradeda pažintį su holokausto tema
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, kaip liudijimą apie drąsą, kuri išlieka net Aušvice
„Aušvico lopšinė“ – tai švelni, bet kartu ir skaudi istorija, kuri padeda priartėti prie to, ką mums sunku įsivaizduoti. Ne tam, kad tik sužinotume, bet kad pajustume. Ir galbūt dėl to ši knyga yra tokia svarbi.
