Algimantą Čekuolį esu sutikusi kelis kartus knygų mugėse – visuomet pasitempusį, šiltą, su pagarba bendraujantį net eilėje prie autografo stovinčiam paaugliui. Turiu keletą jo knygų su parašu, o paauglystėje vietoj namų darbų rinkdavausi jo TV laidas – tai buvo tas laikas, kai iš ekrano sklisdavo pasaulis, kuriame norėdavosi būti protingesniu, smalsesniu, labiau išmanančiu.
Nors žinome, kad mirtis – neišvengiama, ta akimirka, kai pamačiau antraštę apie Čekuolio išėjimą, smogė netikėtai stipriai. Buvo tarsi peilis į širdį. Ne tik todėl, kad netekome vieno žinomiausių Lietuvos žurnalistų, bet ir todėl, kad kartu pasitraukė ir dalelė mūsų pačių augimo, mūsų tv vakaro ritualų, mūsų smalsumo mokyklos. Todėl „Mūsų slaptieji ir dramblys bute“ skaičiau ypatingai lėtai, tarsi kiekvienas žodis būtų paskutinis gyvas ryšys su jo mąstymo pasauliu.
Tai ne tiesiog esė rinkinys ar publicistika. Tai – balsas, kurio nebėra, bet kuris vis dar kalba aiškiai, su ironija, švelniu pamokymu ir visada – be arogancijos. Čekuolis vėl rašo apie tai, kas dedasi pasaulyje, apie mūsų istorines žaizdas, apie tai, ką tyliai žinome, bet retai išdrįstame pasakyti garsiai. Jis moka ironizuoti, bet nepažeisdamas orumo, moka pašiepti, bet tuo pačiu ir paaiškinti.
Skaitydama jaučiau, kaip kiekvienas sakinys skamba pažįstamai. Čekuolio balsas man galvoje vis dar gyvas – tas, kurio tonas buvo ir griežtas, ir šiltas. Jo tekstai – tai ne tik informacija, tai kultūra, pagarba kalbai ir skaitytojui.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Taip, kai norėsiu išminties be pretenzijų
Ar rekomenduočiau? Taip, kiekvienam, kuris pasiilgo aiškaus, įžvalgaus, bet žmogiško balso
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, nes tai daugiau nei knyga – tai atsisveikinimo laiškas
„Mūsų slaptieji ir dramblys bute“ tapo mano tyliu atsisveikinimu su žmogumi, kuris mane lydėjo ne vieną dešimtmetį. Skaičiau lėtai, su dėkingumu – už tekstus, už žinias, už tai, kad buvo. Ir liko.