Paėmiau šią knygą į rankas vien tik dėl viršelio. Tikrai. Jis buvo toks gražus, tarsi nedidelis paveikslas, kuriuo norėjosi tiesiog pasidžiaugti – pasidėti lentynoje, kartais akimis perbėgti, bet neskaityti. Mintis buvo labai paprasta: gražu, bet turbūt ne man. Bet… kaip dažnai nutinka su knygomis – įvyko mažas netikėtumas. Atsiverčiau, paskaičiau vieną padavimą, paskui kitą, ir dar vieną, kol supratau, kad perskaičiau visą knygą.
„Ežeras ant milžino delno“ – tai lietuvių liaudies padavimai, bet pateikti taip, kad jie atrodo šviežiai, paslaptingai ir net šiek tiek stebuklingai. Kiekvienas pasakojimas – trumpas, bet turintis savo nuotaiką. Kalba paprasta, tačiau ne prasta. Skaitant apima jausmas, kad tai ne tik senos istorijos, bet ir mūsų šaknys, perduodamos ne per sausas datas ar faktus, o per pasakojimus, kurie išliko, nes kažkas juos laikė svarbiais.
Man patiko, kad kai kurie padavimai atrodė beveik sapniški – lyg būtų sukurti ne aiškiai papasakoti, o pajusti. Jie priminė, kaip artimas gali būti santykis su gamta, su vietove, su žodžiu. Tai toks skaitymas, kuris nevargina, bet įsėja nuotaiką.
O gražus viršelis, dėl kurio ir paėmiau knygą, pasirodė kaip puikus kvietimas – tylus pažadas, kad viduje taip pat yra grožio. Ir taip, galbūt aš ją vis tiek pasiliksiu lentynoje kaip paveikslą, bet dabar jau ir su prisiminimu apie tai, ką joje radau.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Taip, po vieną, kaip mažus literatūrinius saldainius
Ar rekomenduočiau? Taip, visiems, kurie ieško trumpų, bet atmosferiškų pasakojimų
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, nes graži iš išorės ir viduje
„Ežeras ant milžino delno“ buvo netikėtas atradimas. Kartais knygos mus pasiekia ne dėl to, kad jų ieškojome, o todėl, kad kažką tyliai pažadino. Ir šįkart tai buvo labai gražus pabudimas.
