Politikos nemėgstu. Vis labiau suprantu a. a. senelį, kuris turėdavo vieną labai tvirtą poziciją: reikia visus politikus atleisti ir užleisti vietą jaunajai kartai. Ir, kai pagalvoju, nuo to jo pasakymo praėjo jau daugiau nei dešimtmetis, o aktualumas – nė kiek nesumažėjo. Tačiau politinė satyra – truputį kitkas. Tai ne rimtas skaitinys apie įstatymus ar rinkimų sistemas. Tai veidrodis, kuriame matai viską, ką norėtum pamiršti. Ir skaitydamas juokiesi. Kol juokas ima skaudinti.
„Durniškės“ – knyga, kurią skaičiau su tam tikra vidine dvejone: tarsi nenorėjau dar kartą sukti galvos dėl tų pačių sisteminių absurdų, bet kartu jaučiau, kad kartais per juoką galima išgirsti daugiau nei per rimtą kalbą. Vytauto Petkevičiaus satyra taikli, kandžiojanti, kartais tiesiog be gailesčio. Tai toks pasakojimas, kurio veikėjai tarsi sukurti iš karikatūrų, bet kartu ir labai atpažįstami.
Autorius mikliai naudoja humorą kaip priemonę ne tik prajuokinti, bet ir išgryninti. Parodyti, kiek daug mūsų kasdienybės, politikos, visuomenės santykių yra įklimpę į farsą, bet mes su tuo kažkaip susitaikę. Nors knyga parašyta senokai, jos ironija ir temos vis dar pataiko tiesiai į širdį. Skaitant vis išlenda tas svetimos gėdos jausmas – už kalbas, už pažadus, už nepadarytus darbus. Tačiau tai nėra destruktyvus skaitymas. Greičiau – sveikas pasijuokimas iš to, kas nebejuokinga.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Ne greitu metu, bet galbūt tada, kai norėsiu atgaivos nuo politinės rimties
Ar rekomenduočiau? Taip, ypač tiems, kuriems nusibodo stebėti tą pačią politinę rutiną
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, kaip priminimą, kad satyra – kartais vienintelis būdas ištverti
„Durniškės“ – tai knyga, kuri parodo, kaip arti yra juokas ir skausmas, kaip iš absurdiškiausių scenų gimsta tikros įžvalgos. Ir jei kartais norisi pabėgti nuo politikos, gal kaip tik tada reikia atsiversti tokią knygą – kad juokiantis prisimintum, kiek dar yra ką keisti.
