Po ilgos virtinės sunkių, jautrių ar filosofinių skaitinių norėjosi tiesiog atsitraukti. Pailsėti nuo minčių svorio, nuo emocinių sluoksnių ir eiti ten, kur skaitymas vėl tampa labiau įtampa nei įžvalga. Todėl į rankas paėmiau Sebastian Fitzek „Pacientą“ – trilerį, kuris nuo pirmų puslapių pažadėjo būtent tai, ko norėjau: pasinerti į tamsų, įtemptą siužetą ir skaityti tiesiog dėl jaudulio.
Knyga įtraukia iš karto. Siužetas sukasi apie psichiatrijos kliniką, pradingusį vaiką ir tėvą, pasiryžusį viskam, kad atskleistų tiesą. Fitzek neieško subtilumo – jis kala į esmę, tempas greitas, puslapiai virsta vienas po kito. Tai ne detektyvas, kur svarbus racionalus mąstymas ar logikos šachmatai – tai labiau psichologinis trileris, kuriame svarbiau ne kas padarė, o kiek ilgai dar sugebėsi laikyti knygą rankose nepadėję jos į šalį.
Skaitant jautėsi aiškus žanro braižas – veikėjai ryškūs, galbūt net šiek tiek šabloniniai, bet tokie, kurie puikiai atlieka savo funkciją šiame žaidime tarp skaitytojo ir autoriaus. Istorija susukta meistriškai – kai atrodo, kad jau perpratai, Fitzek ima ir apverčia viską aukštyn kojom.
Man tai buvo kaip kino filmas, tik knygoje. Būtent tai, ko norėjau – ne savirefleksijos, o įtampos, veiksmo ir pramogos. Ir kartais to tikrai pakanka.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Greičiausiai ne, bet kito Fitzek kūrinio – taip
Ar rekomenduočiau? Taip, kai norisi greito, įtraukiančio skaitinio su stipriu tempu
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Galbūt, kaip atsarginį variantą kai kas prašys paskolinti knygos
„Pacientas“ buvo tobulas pabėgimas nuo rimtų temų. Kai kartais norisi skaityti ne tam, kad suprastum gyvenimą, o kad kelias valandas nuo jo pabėgtum – tokia knyga yra puikus pasirinkimas.
