Ar pažįstamas jausmas, kai rankose laikai intriguojančią knygą, bet kažkur įpusėjus puslapiai pradeda dusti nuo dulkių? Tokios nepabaigtos knygos neretai tampa mūsų skaitymo kelionės „paminklais“. Bet ar tai reiškia, kad trūksta skaitymo motyvacijos, ar tiesiog keičiasi mūsų skaitymo įpročiai?
Nepabaigtos knygos – ne tinginystės ženklas
Daugelis mano, kad nepabaigta knyga reiškia silpną valią. Tačiau iš tiesų ji dažnai rodo visai ką kita: knyga tuo metu tiesiog „neprilipo“. Gal tai buvo netinkamas laikas, nuotaika ar net gyvenimo etapas. Skaitymas nėra privalomas maratonas – tai patirtis, kuri turi teikti džiaugsmą.
Mano patirtis su „nepabaigtomis“ knygomis
Šiemet pati padėjau į šalį tris knygas. Viena buvo klasika, kurią ilgai norėjau perskaityti, bet pasirodė pernelyg sunki kasdieniam vakariniam skaitymui po darbo. Kita – daug kam patikusi psichologinė knyga, tačiau mane erzino pernelyg sausas stilius. Trečia buvo romanas, kurio siužetas man atrodė viliojantis, bet veikėjai pasirodė tokie svetimi, kad negalėjau su jais susitapatinti. Iš pradžių jaučiau kaltę, bet vėliau supratau – tai natūrali mano skaitymo kelionės dalis.
Ką atskleidžia mūsų nepabaigtos knygos?
Nepabaigtos knygos gali pasakyti daug apie mus:
- Jos parodo, kokie žanrai šiuo metu mums nebėra artimi.
- Jos primena, kad keičiamės – tai, kas patiko prieš metus, nebūtinai įkvėps šiandien.
- Jos liudija, kad mokomės klausytis savęs ir nebešvaistome laiko tekstams, kurie mūsų nepaliečia.
Skaitymo motyvacija ir mažos gudrybės
Vis dėlto, kartais verta suteikti knygai antrą šansą. Štai kelios idėjos, kaip iš naujo atrasti skaitymo motyvaciją:
- Skaitykite mažais gabalėliais – 10–15 minučių per dieną gali padaryti stebuklus.
- Keiskite aplinką – ta pati knyga kavinėje ar parke gali „susiskaityti“ visai kitaip.
- Duokite terminą – jei per mėnesį neužkabino, drąsiai padedame į šalį.
Kodėl nepabaigta knyga – taip pat vertinga
Net jei knygos nepabaigėme, ji jau spėjo mums kažką duoti: naują mintį, įdomią detalę ar net tik supratimą, ko nebenorime skaityti. Tai irgi atradimas. Skaitymo įpročiai nėra statiški – jie keičiasi kartu su mumis. Tad nepabaigtos knygos nėra pralaimėjimas. Jos yra tylūs mūsų kelionės ženklai, rodantys, kad turime teisę rinktis, ką skaityti ir ko atsisakyti. Galbūt rytoj prie tos pačios knygos grįšime su nauja motyvacija. O jei ne – lentynose dar laukia dešimtys kitų istorijų.
