Žiema šiemet nereali. Užsnigo taip, kad net kelias iki paštomato tapo neįveikiama misija, o knygos, kurių laukiau, liko kažkur tarp sniego pusnių ir kurjerių grafikų. Tad teko atsigręžti į lentyną ir paimti tai, ką vis atidėliojau. Taip į rankas pateko Ruta Sepetys „Nelengvu keliu“.
Tai knyga apie tremtį, apie jauną žmogų, kuriam tenka išgyventi tai, ko neturėtų patirti niekas. Istorija pasakojama per paauglės akis, todėl viskas dar stipriau – ne tik faktai, bet ir jausmai, bandymas suprasti, kas vyksta, kodėl pasaulis staiga tampa toks negailestingas.
Skaitant labai aiškiai jaučiasi autorės gebėjimas kalbėti paprastai, bet paveikiai. Nėra sudėtingų konstrukcijų ar perteklinio dramatizmo, bet vis tiek skauda. Gal net labiau, nes viskas pateikiama taip, kad atrodo – tai galėjo būti bet kas iš mūsų.
Man ši knyga buvo apie stiprybę. Ne didvyrišką, garsiai deklaruojamą, bet tylų išgyvenimą diena po dienos. Apie tai, kaip žmonės net ir sunkiausiomis sąlygomis randa būdų išlikti – ne tik fiziškai, bet ir vidumi.
Tai nėra sunki knyga savo forma – ji skaitosi greitai, sklandžiai. Bet jos turinys lieka ilgam. Ir galbūt būtent dėl to ji taip dažnai rekomenduojama jaunesniems skaitytojams – kaip pirmas žingsnis suprasti mūsų istoriją ne per datas, o per žmogų.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Taip, po kurio laiko, kad dar kartą prisiminčiau
Ar rekomenduočiau? Taip, ypač tiems, kurie nori pradėti pažintį su tremties tema
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, kaip svarbų priminimą
„Nelengvu keliu“ – tai knyga, kuri parodo, kad istorija nėra kažkur toli. Ji yra mūsų šeimose, mūsų atmintyje, mūsų tapatybėje. Ir kartais užtenka vienos tokios knygos, kad tai pajustum daug stipriau nei iš bet kurio vadovėlio.
