„Izola“ buvo viena iš tų knygų, kuri į rankas pateko be didelio plano. Kartais tiesiog norisi kažko kitokio – ne per sunkaus, bet ir ne visiškai paviršutiniško. Tokia, kuri leistų pabūti istorijoje, bet kartu paliktų ir kažką apmąstymui.
Knyga pasakoja apie merginą, kuri dalyvauja savotiškame eksperimente – uždaryta izoliuotoje erdvėje, stebima, atsieta nuo įprasto pasaulio. Iš pirmo žvilgsnio tai primena realybės šou, bet labai greitai tampa aišku, kad čia kalbama apie kur kas daugiau nei vien pramogą. Apie vienatvę, apie save, apie tai, kas lieka, kai nelieka išorinio triukšmo.
Skaitant vis kirbėjo mintis, kaip keistai žmogus pradeda elgtis, kai atsiduria tokiose sąlygose. Kiek mūsų kasdienybė priklauso nuo kitų, nuo informacijos, nuo nuolatinio judėjimo. Ir kas lieka, kai visa tai dingsta. „Izola“ šiuos klausimus kelia gana subtiliai, be spaudimo, bet pakankamai aiškiai, kad pradėtum galvoti.
Tai knyga, kuri skaitosi lengvai, bet turi tą mažą kabliuką – po skaitymo dar kurį laiką grįžti mintimis prie jos. Gal ne prie konkrečių scenų, o prie jausmo.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Galbūt ne, bet prisiminimas tikrai išliks
Ar rekomenduočiau? Taip, tiems, kurie nori lengvesnio, bet ne tuščio skaitinio
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, kaip įdomų, kitokį atradimą
„Izola“ nėra knyga, kuri sukrės ar pakeis viską. Bet ji turi savo nuotaiką ir savo tylų poveikį. Kartais būtent tokios istorijos ir yra reikalingos – kai norisi pabūti tarp realybės ir jausmų, be didelio spaudimo viską suprasti iš karto.
