Pati ne kartą įsitikinau, kad knygos apie tvarkymąsi – tai ne vien praktiniai patarimai, bet ir įkvėpimas gyventi paprasčiau, sąmoningiau. Todėl surinkau dešimt knygų, kurios gali padėti sukurti tvarkingus ir laimės pilnus namus.
Gabija Grušaitė – Grybo sapnas. Savotiška knyga apie savotišką pasaulį
Tai labai savotiška knyga. Tokia, kurios nenuspėsi, kurios siužetas slysta pro pirštus, bet kartu ir traukia, jei leidi sau į ją pasinerti be išankstinių lūkesčių.
10 knygų rudeniui: jaukūs skaitiniai ilgėjantiems vakarams
Ruduo man visada asocijuojasi su jaukumu – lietaus barbenimu į langą, arbatos kvapu ir šiltu pledu. Tokiu metu knygos tampa dar svarbesnės: jos padeda nusikelti į kitą pasaulį, praskaidrinti niūrią dieną ar tiesiog sukurti ypatingą nuotaiką namuose. Todėl šiandien noriu pasidalinti knygų sąrašu, kuris, mano akimis, idealiai tinka rudens vakarams. Galbūt atrasite naują favoritą, kuris palydės jus visą sezoną.
Knygos, kurias turi perskaityti kiekviena moteris bent kartą gyvenime
Vienos knygos padėjo susitaikyti su savo emocijomis, kitos atvėrė duris į istorijas, apie kurias anksčiau net nesusimąsčiau. Todėl noriu pasidalinti sąrašu knygų, kurios, mano akimis, turėtų atsidurti kiekvienos moters gyvenime bent kartą.
Kodėl kartais pradedu, bet nepabaigiu knygos?
Ar pažįstamas jausmas, kai rankose laikai intriguojančią knygą, bet kažkur įpusėjus puslapiai pradeda dusti nuo dulkių? Tokios nepabaigtos knygos neretai tampa mūsų skaitymo kelionės „paminklais“. Bet ar tai reiškia, kad trūksta skaitymo motyvacijos, ar tiesiog keičiasi mūsų skaitymo įpročiai?
Kodėl verta turėti knygų dienoraštį?
Kiekvieną kartą užvertus knygą, manyje lieka jausmas, kad patyriau kelionę. Tačiau laikui bėgant dalis tų kelionių ima blukti – nebeprisimenu veikėjų vardų, siužeto vingių ar net to, kaip jaučiausi skaitydama. Jau nekalbu apie tai, kad atsiminti autorius ir knygų pavadinimus tampa sunku ir knygyne žvelgdama į viršelį galvoju "ar jau skaičiau?".
Paulius Jurkevičius – Paskui, kai užgeso Koliziejus. Elegantiška kelionė po Italiją ir save
Tai ne kelionių vadovas, ne gastronominė enciklopedija ir ne politinė esė. Tai – stiliaus ir minties derinys, kur pasakojimai apie Italiją susilieja su gilesnėmis įžvalgomis apie kultūrą, žmones, įpročius. Autorius rašo su subtiliu humoru, bet kartu ir su tam tikru nostalgijos bei meilės užtaisu. Jaučiasi, kad Italija jam nėra tik šalis – tai būsena, gyvenimo ritmas, kvapas ir garsas.
Sebastian Fitzek – Pacientas. Greitas, tamsus ir įtraukiantis pabėgimas nuo rimties
Knyga įtraukia iš karto. Siužetas sukasi apie psichiatrijos kliniką, pradingusį vaiką ir tėvą, pasiryžusį viskam, kad atskleistų tiesą. Fitzek neieško subtilumo – jis kala į esmę, tempas greitas, puslapiai virsta vienas po kito. Tai ne detektyvas, kur svarbus racionalus mąstymas ar logikos šachmatai – tai labiau psichologinis trileris, kuriame svarbiau ne kas padarė, o kiek ilgai dar sugebėsi laikyti knygą rankose nepadėję jos į šalį.
Vytautas Petkevičius – Durniškės. Kai juokas ima skaudinti
„Durniškės“ – knyga, kurią skaičiau su tam tikra vidine dvejone: tarsi nenorėjau dar kartą sukti galvos dėl tų pačių sisteminių absurdų, bet kartu jaučiau, kad kartais per juoką galima išgirsti daugiau nei per rimtą kalbą. Vytauto Petkevičiaus satyra taikli, kandžiojanti, kartais tiesiog be gailesčio. Tai toks pasakojimas, kurio veikėjai tarsi sukurti iš karikatūrų, bet kartu ir labai atpažįstami.
Lietuvių liaudies padavimai – Ežeras ant milžino delno. Viršelis, kuris pavertė grožėjimąsi skaitymu
„Ežeras ant milžino delno“ – tai lietuvių liaudies padavimai, bet pateikti taip, kad jie atrodo šviežiai, paslaptingai ir net šiek tiek stebuklingai. Kiekvienas pasakojimas – trumpas, bet turintis savo nuotaiką. Kalba paprasta, tačiau ne prasta. Skaitant apima jausmas, kad tai ne tik senos istorijos, bet ir mūsų šaknys, perduodamos ne per sausas datas ar faktus, o per pasakojimus, kurie išliko, nes kažkas juos laikė svarbiais.
