Pasaulis, kuriame gyveno mūsų veikėjai, atrodo dar tamsesnis, o žmonių troškimai ir išgyvenimai sukelia dar gilesnį susimąstymą apie tai, kas tikrai svarbu, kai visi pamatai jau sugriauti. Knyga tampa tikra emocine ir psichologine kelione – nes tiksliai supranti, kodėl šis pasaulis ir toliau egzistuoja, nors viskas aplinkui trupa ir dūžta.
Knygų mugė 2025: šventė, kuri truputį vargina (bet vis tiek traukia)
Kaip ir kasmet, šiemet ten apsilankiau. Ir kaip visada – grįžau su galva, pilna minčių, šiek tiek tvinksinčia nuo triukšmo, žmonių gausos ir knygų pertekliaus. Gal tai skamba keistai, bet man, kaip introvertiškai skaitytojai, tokie renginiai reikalauja atsigavimo: poros dienų tylos, karštos kavos ir geros knygos.
Hugh Howey – Pamaina. Kelionė į distopijos pradžią
Šioje dalyje autorius pasuka laiko ratą atgal – atgal į pačią pradžią, kai šachtos dar nebuvo pilnos žmonių, kai planai tik dėlioti, o valdžia dar tik formavo ateitį, kuri galiausiai tapo distopine būtimi. Pirmoji knyga leido pažinti gyvenimą šachtoje, o ši – suprasti, kaip viskas prasidėjo. Tai tarsi kelionė laiku į viso siaubo pradžią, kuri leidžia geriau suvokti, kodėl viskas susiklostė būtent taip.
Hugh Howey – Šachta. Distopinė kelionė į požeminį pasaulį
Tai istorija apie pasaulį, kuriame žmonės gyvena po žeme – milžiniškoje šachtoje, kuri tapo jų prieglauda nuo paviršiuje tvyrančio mirtino užterštumo. Kiekvienas aukštas turi savo paskirtį, visuomenė sukurta griežta hierarchija, o taisyklės – negailestingos. Šachtoje viskas kontroliuojama, o svarbiausia gyvenimo tiesa yra ta, kad eiti į paviršių reiškia mirtį. Tačiau ar tikrai viskas yra taip, kaip sakoma?
