Ši knyga pasakoja apie pasaulį, kurį prarijo smėlis. Tai vieta, kur žmonės gyvena ne miesto griuvėsiuose, ne požeminėse šachtose, o tarp nesibaigiančių smėlio kopų. Jų gyvenimas priklauso nuo gebėjimo išgyventi tokiomis sąlygomis, kurios atrodo beveik neįmanomos. Žmonės tapo priklausomi nuo specialių nardymo į smėlį technologijų, kurios leidžia ieškoti prarastų civilizacijų liekanų ir išlikimo šaltinių.

Susan Forward knyga „Toksiški tėvai“ yra iš tų, kurios sukrečia, bet kartu padeda suprasti, kad kai kurie dalykai mūsų gyvenime yra neatsitiktiniai.

„Šantaramas“ – tai knyga, kuri traukia savo epiniu pasakojimu, kvapą gniaužiančiomis detalėmis ir gyvybingais personažais. Tai ne tik nuotykis, bet ir gyvenimo istorija, pilna iššūkių, bėgimo, atradimų bei netikėtai rastos šeimos Mumbajaus gatvėse. Daugelis šią knygą vadina kultiniu romanu, ir jau dabar galiu suprasti kodėl.

Pasaulis, kuriame gyveno mūsų veikėjai, atrodo dar tamsesnis, o žmonių troškimai ir išgyvenimai sukelia dar gilesnį susimąstymą apie tai, kas tikrai svarbu, kai visi pamatai jau sugriauti. Knyga tampa tikra emocine ir psichologine kelione – nes tiksliai supranti, kodėl šis pasaulis ir toliau egzistuoja, nors viskas aplinkui trupa ir dūžta.

Šioje dalyje autorius pasuka laiko ratą atgal – atgal į pačią pradžią, kai šachtos dar nebuvo pilnos žmonių, kai planai tik dėlioti, o valdžia dar tik formavo ateitį, kuri galiausiai tapo distopine būtimi. Pirmoji knyga leido pažinti gyvenimą šachtoje, o ši – suprasti, kaip viskas prasidėjo. Tai tarsi kelionė laiku į viso siaubo pradžią, kuri leidžia geriau suvokti, kodėl viskas susiklostė būtent taip.

Tai istorija apie pasaulį, kuriame žmonės gyvena po žeme – milžiniškoje šachtoje, kuri tapo jų prieglauda nuo paviršiuje tvyrančio mirtino užterštumo. Kiekvienas aukštas turi savo paskirtį, visuomenė sukurta griežta hierarchija, o taisyklės – negailestingos. Šachtoje viskas kontroliuojama, o svarbiausia gyvenimo tiesa yra ta, kad eiti į paviršių reiškia mirtį. Tačiau ar tikrai viskas yra taip, kaip sakoma?