„Grybo sapną“ perskaičiau dar prieš sužinodama, kad ji bus įtraukta į dvyliktokų literatūros programą. Ir nuo to momento, kai išgirdau šią naujieną, galvoje kirba klausimas – kaip jie ją skaitys? Nes aš nesu dvyliktokė, o vis tiek, skaitydama, turėjau stabtelėti ne kartą. Ne dėl to, kad sunku ar neaišku, o dėl to, kad tai labai savotiška knyga. Tokia, kurios nenuspėsi, kurios siužetas slysta pro pirštus, bet kartu ir traukia, jei leidi sau į ją pasinerti be išankstinių lūkesčių.
Gabijos Grušaitės rašymo stilius drąsus, laisvas, kartais net tarsi sąmonės srautas. Veikėjai – savi ir svetimi vienu metu, tarsi iš mūsų laiko, bet kartu ir kažkur kitur. Tai knyga apie tapatybę, globalumą, vienišumą, ieškojimus, o kartais – tiesiog apie tai, kad gyvenimas neturi būti aiškus ar iškart suprantamas.
Kas man pasirodė įdomu – tai jausmas, kad autorė nesistengia patikti. Ji tiesiog rašo taip, kaip jaučia. O toks rašymas arba įtraukia, arba atstumia. Tikiuosi, kad mokyklose ši knyga bus ne tik „reikalavimas iš programos“, bet paskata diskusijai. Kad ji paskatins ieškoti, klausti, jausti. Nes jei „Grybo sapnas“ taps tik dar viena užduotimi, bijau, kad jis ne pažadins smalsumą, o nuguls šalia „nuobodžių privalomų skaitinių“.
Bet jei leisime sau skaityti ją kaip tekstą, kuris kalba apie šiuolaikinį žmogų ir jo vietą pasaulyje – kartais be krypties, be tikslo, bet su dideliu noru būti – tada ji tikrai gali tapti svarbia. Ne visiems. Bet tiems, kuriuos palies – labai.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Ne nuo pradžios iki galo, bet tikrai atsiversčiau kai kuriuos skyrius iš naujo
Ar rekomenduočiau? Taip, tiems, kurie nori kažko šiuolaikiško, nebanalaus ir šiek tiek chaotiško
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, nes tai knyga, kuri primena apie vidinę laisvę
„Grybo sapnas“ – tai knyga, kuri nei duoda atsakymus, nei jų žada. Ji tiesiog siūlo pasivaikščioti po pasaulį, kuriame egzistuoja ne tik veikėjai, bet ir tavo paties klausimai. Ir kartais to užtenka, kad knyga taptų prasminga.
