Pirkdama šią knygą buvau įsitikinusi, kad ji priklauso tai pačiai „Šachtos“ serijai. Tikėjausi tęsinio ar bent jau istorijos, kuri kažkaip susijusi su anksčiau skaitytu distopiniu pasauliu. Tačiau „Smėlis“ – tai visai kita istorija, kitas pasaulis, bet su ta pačia Hugh Howey sukurta niūria ateitimi ir beviltiško išgyvenimo tematika.
Ši knyga pasakoja apie pasaulį, kurį prarijo smėlis. Tai vieta, kur žmonės gyvena ne miesto griuvėsiuose, ne požeminėse šachtose, o tarp nesibaigiančių smėlio kopų. Jų gyvenimas priklauso nuo gebėjimo išgyventi tokiomis sąlygomis, kurios atrodo beveik neįmanomos. Žmonės tapo priklausomi nuo specialių nardymo į smėlį technologijų, kurios leidžia ieškoti prarastų civilizacijų liekanų ir išlikimo šaltinių.
Nors ši knyga nėra „Šachtos“ dalis, ji turi labai panašią atmosferą – Howey vėl kuria pasaulį, kuris yra žiaurus, bet kartu stebėtinai realistiškas. Jis sugeba perteikti žmonių prisitaikymą ir išgyvenimo instinktus tokiomis sąlygomis, kuriose, atrodytų, niekas negali gyventi. Knygoje daugiau veiksmo nei „Šachtoje“ – ji nėra lėta, o istorija sukasi apie vieną šeimą, kuri atsiduria įvykių sūkuryje.
Nors pradžioje jaučiau nedidelį nusivylimą supratusi, kad tai ne „Šachtos“ visatos dalis, įsitraukiau į istoriją greitai. Pasaulio idėja yra įdomi, veikėjai ryškūs, o įtampa išlaikoma viso pasakojimo metu. Tačiau lyginant su „Šachta“, ši knyga man pasirodė mažiau gili – joje daugiau nuotykių, bet mažiau filosofinių klausimų apie sistemą, kontrolę ir žmonių prigimtį.
Ar patiko? ⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Galbūt, bet nebūtinai
Ar rekomenduočiau? Taip, ypač jei patiko „Šachta“ ir norisi dar vieno distopinio pasaulio
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Galbūt, bet ne taip stipriai kaip „Šachtą“
„Smėlis“ buvo visai kas kita, nei tikėjausi, bet vis tiek buvo verta skaityti. Jei ieškote dar vieno niūraus pasaulio, kuris įtrauks savo atmosferine įtampa ir įdomiais išgyvenimo būdais, ši knyga gali būti geras pasirinkimas.
