Tai ne kelionių vadovas, ne gastronominė enciklopedija ir ne politinė esė. Tai – stiliaus ir minties derinys, kur pasakojimai apie Italiją susilieja su gilesnėmis įžvalgomis apie kultūrą, žmones, įpročius. Autorius rašo su subtiliu humoru, bet kartu ir su tam tikru nostalgijos bei meilės užtaisu. Jaučiasi, kad Italija jam nėra tik šalis – tai būsena, gyvenimo ritmas, kvapas ir garsas.

Knyga įtraukia iš karto. Siužetas sukasi apie psichiatrijos kliniką, pradingusį vaiką ir tėvą, pasiryžusį viskam, kad atskleistų tiesą. Fitzek neieško subtilumo – jis kala į esmę, tempas greitas, puslapiai virsta vienas po kito. Tai ne detektyvas, kur svarbus racionalus mąstymas ar logikos šachmatai – tai labiau psichologinis trileris, kuriame svarbiau ne kas padarė, o kiek ilgai dar sugebėsi laikyti knygą rankose nepadėję jos į šalį.

„Durniškės“ – knyga, kurią skaičiau su tam tikra vidine dvejone: tarsi nenorėjau dar kartą sukti galvos dėl tų pačių sisteminių absurdų, bet kartu jaučiau, kad kartais per juoką galima išgirsti daugiau nei per rimtą kalbą. Vytauto Petkevičiaus satyra taikli, kandžiojanti, kartais tiesiog be gailesčio. Tai toks pasakojimas, kurio veikėjai tarsi sukurti iš karikatūrų, bet kartu ir labai atpažįstami.

„Ežeras ant milžino delno“ – tai lietuvių liaudies padavimai, bet pateikti taip, kad jie atrodo šviežiai, paslaptingai ir net šiek tiek stebuklingai. Kiekvienas pasakojimas – trumpas, bet turintis savo nuotaiką. Kalba paprasta, tačiau ne prasta. Skaitant apima jausmas, kad tai ne tik senos istorijos, bet ir mūsų šaknys, perduodamos ne per sausas datas ar faktus, o per pasakojimus, kurie išliko, nes kažkas juos laikė svarbiais.

Tai knyga, parašyta paprastai, aiškiai ir gana drąsiai. Autorė apklausė šimtus vyrų, bandydama išsiaiškinti, ką jie galvoja, bet dažnai nesako. Tai ne psichologinis traktatas, o tarsi draugiškas pokalbis, kuriame vyrų pasaulis paaiškinamas be ironijos ir be didelių teorijų. Knygoje aprašomi jų poreikiai, nesaugumai, tikėjimas savo vaidmenimis santykiuose – visa tai, apie ką kartais mes, moterys, nė nepagalvojame.

Tai ne tiesiog esė rinkinys ar publicistika. Tai – balsas, kurio nebėra, bet kuris vis dar kalba aiškiai, su ironija, švelniu pamokymu ir visada – be arogancijos. Čekuolis vėl rašo apie tai, kas dedasi pasaulyje, apie mūsų istorines žaizdas, apie tai, ką tyliai žinome, bet retai išdrįstame pasakyti garsiai. Jis moka ironizuoti, bet nepažeisdamas orumo, moka pašiepti, bet tuo pačiu ir paaiškinti.

Šių dienų kontekste holokausto tema vėl skamba itin aktualiai. Gal net skaudžiai aktualiai. Ir ypač mano kartai, kuri apie tai žino tik iš pasakojimų, iš istorijos vadovėlių, dokumentinių filmų ar kelių mokyklinių ekskursijų. Bet vadovėliniai faktai – tai tik paviršius. Gyvename per gerai, kad tikrai suvoktume, ką išgyveno žmonės tuo metu. Man atrodo, kad vienintelis būdas bent truputį priartėti – skaityti literatūrą, kuri leidžia tai ne tik suprasti, bet ir išgyventi kartu su veikėjais.

Nuo pat pirmųjų puslapių tapo aišku, kad Adam Rutherford yra ne tik mokslininkas, bet ir talentingas pasakotojas. Jo stilius – žaismingas, net šiek tiek šelmiškas, bet kartu informatyvus. Jis rašo apie tai, kuo esame – biologine prasme, evoliucijos prasme, genetiškai. Kaip atėjome iki šio taško, kuo iš tikrųjų skiriamės (ar nesiskiriam) nuo savo protėvių, kaip DNR formuoja ne tik mūsų kūnus, bet ir istorijas.

Ši knyga – tai tikras labirintas, bet ne tas, kurį lengvai įveiki per vakarą. Tai tekstas, kurį skaitai ne tam, kad kuo greičiau pasiektum pabaigą, o kad pasiklystum mintyse, idėjose, sluoksniuose. Adomėno rašymas intensyvus, tankus, kupinas nuorodų į istoriją, mitologiją, filosofiją ir literatūrą. Tai tikras intelektualinis iššūkis – skaitydama ne kartą stabtelėjau, grįžau atgal, pasitikrinau, ką supratau, ką praleidau.

„Nerimas“ nėra atsakymas, bet labai jautrus ir protingas bandymas ieškoti. Tai knyga, kurią verta turėti ne tam, kad gautum vieną tiesą, bet kad rastum daugiau klausimų – o kartais būtent jų mums ir reikia.