Kiekvieną kartą užvertus knygą, manyje lieka jausmas, kad patyriau kelionę. Tačiau laikui bėgant dalis tų kelionių ima blukti – nebeprisimenu veikėjų vardų, siužeto vingių ar net to, kaip jaučiausi skaitydama. Jau nekalbu apie tai, kad atsiminti autorius ir knygų pavadinimus tampa sunku ir knygyne žvelgdama į viršelį galvoju „ar jau skaičiau?”. Būtent todėl prieš keletą metų pradėjau vesti savo knygų dienoraštį. Tai buvo sprendimas, pakeitęs mano santykį su skaitymu.
Kas yra knygų dienoraštis?
Knygų dienoraštis – tai paprasta vieta, kurioje fiksuoji viską, ką nori išsaugoti apie perskaitytas knygas. Tai gali būti trumpa santrauka, citatos, asmeninės mintys ar net nuotaikos įvertinimas. Kai kam tai – tvarkingas sąsiuvinis, kitam – excel lentelė, o man – graži užrašų knyga su spalvotais lipdukais. Tik neseniai pradėjau kelti apžvalgas į šį tinklaraštį, kuris taip pat yra skaitmeninis mano knygų dienoraštis.
Mano patirtis
Iš pradžių maniau, kad niekada neprisiversiu rašyti pastabų, nes juk skaitymas turi būti poilsis, o ne „užduotis“. Tačiau kai pirmą kartą atsivertusi dienoraštį prisiminiau knygą, kurios siužetą jau buvau pamiršusi, pajutau tikrą malonumą. Tai tarsi turėti asmeninę biblioteką ne tik lentynoje, bet ir atmintyje. Šiandien, kai peržiūriu įrašus, matau savo skaitymo įpročių raidą – nuo romanų iki psichologinių knygų, nuo fantastikos iki istorinių romanų.
Kodėl verta jį turėti?
Knygų dienoraštis suteikia daugiau nei atrodo:
- Padeda prisiminti – nebereikia spėlioti „apie ką ta knyga buvo?“.
- Skatina refleksiją – įvardindami savo jausmus, geriau pažįstame save.
- Kursto motyvaciją – kai matai, kiek daug knygų jau perskaitei, atsiranda noras skaityti dar.
- Įkvepia rekomendacijoms – draugams gali pasiūlyti ne tik pavadinimą, bet ir papasakoti, kodėl knyga verta dėmesio.
Kaip pradėti?
Pradėti galima labai paprastai – nereikia tobulų sąsiuvinių ar sudėtingų sistemų. Užtenka kelių pastabų po kiekvienos knygos:
- data, kada perskaitei,
- trumpa mintis ar citata,
- žvaigždučių įvertinimas.
Vėliau gali išsivystyti sava sistema – nuo lipdukų iki asmeninių simbolių. Svarbiausia, kad šis dienoraštis būtų tavo pagalbininkas, o ne prievolė.
Knygų dienoraštis nėra dar vienas „privalomas“ darbas, o asmeninis džiaugsmas. Tai tarsi tylus draugas, kuris primena, ką skaitei, ką išmokai ir kaip augai kartu su knygomis. Ir galbūt po kelių metų, vartydama savo užrašus, nustebsi – kiek daug istorijų jau esi sukaupusi.
