Nebūčiau atradusi šio autoriaus, jei nebūčiau sudalyvavusi jo ir žmonos organizuotoje vakarienėje-degustacijoje Italijos tema. Tai buvo vakaras, kuriame jautėsi skonis ne tik lėkštėje, bet ir kalboje. Paulius Jurkevičius – elegantiškas, kaip tikras italas, kalbantis ramiai, bet su tuo įgimtu itališku gestų ir žvilgsnių prieskoniu. Įžvalgus, turintis ką papasakoti ir mokantis tai daryti taip, kad norisi klausytis. Tad grįžusi žinojau – jo knyga „Paskui, kai užgeso Koliziejus“ tikrai bus kažkuo panaši į jį patį.
Ir taip, neapsirikau. Tai ne kelionių vadovas, ne gastronominė enciklopedija ir ne politinė esė. Tai – stiliaus ir minties derinys, kur pasakojimai apie Italiją susilieja su gilesnėmis įžvalgomis apie kultūrą, žmones, įpročius. Autorius rašo su subtiliu humoru, bet kartu ir su tam tikru nostalgijos bei meilės užtaisu. Jaučiasi, kad Italija jam nėra tik šalis – tai būsena, gyvenimo ritmas, kvapas ir garsas.
Skaitant buvo toks keistas jausmas, lyg sėdėčiau šalia pažįstamo žmogaus kavinėje – kur nors Romoje – ir jis man ramiai, su espresso rankoje, pasakotų savo istorijas. Jose nėra greito veiksmo, bet yra mintis, kuri lieka.
Tai knyga, kuri neskaitoma skubant. Ji reikalauja tam tikros nuotaikos – lėto skaitymo, gal net šiek tiek vyno, ir galimybės pabūti su savimi. Toks stilius retas, bet labai malonus.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Taip, kai norėsiu vėl grįžti į Italiją mintimis
Ar rekomenduočiau? Taip, visiems, kurie vertina intelektualų, bet artimą pasakojimą
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, nes tai ne viena istorija – tai nuotaikų knyga
„Paskui, kai užgeso Koliziejus“ – tai tarsi elegantiškas pokalbis apie Italiją, gyvenimą ir buvimą žmogumi. Knyga, kuri primena, kad svarbiausia ne tai, ką pasakai, o kaip tai darai. Ir Paulius Jurkevičius tai moka – tiek vakarienės metu, tiek popieriaus puslapiuose.
