Vėsu pavasaris. Draugas juokiasi, kad šilumos trūkumas verčia mane skaityti knygas, kaip suprasti vyrus. Ir, tiesą pasakius, šiek tiek tiesos tame yra – kai negali eiti į lauką be kepurės, natūraliai ieškai šilumos bent jau knygų puslapiuose. Taip mano rankose atsidūrė Shaunti Feldhahn „Tik moterims“. Tarsi iš smalsumo, tarsi iš lengvo juoko, bet, kaip dažnai nutinka – atradau daugiau, nei tikėjausi.
Tai knyga, parašyta paprastai, aiškiai ir gana drąsiai. Autorė apklausė šimtus vyrų, bandydama išsiaiškinti, ką jie galvoja, bet dažnai nesako. Tai ne psichologinis traktatas, o tarsi draugiškas pokalbis, kuriame vyrų pasaulis paaiškinamas be ironijos ir be didelių teorijų. Knygoje aprašomi jų poreikiai, nesaugumai, tikėjimas savo vaidmenimis santykiuose – visa tai, apie ką kartais mes, moterys, nė nepagalvojame.
Kas mane nustebino – kiek daug dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti ar net stereotipiški, iš tikro yra gana gilūs. Ne kartą pagavau save mąstančią: „o kodėl aš niekada apie tai taip nepagalvojau?“ Ir net jei kai kurios vietos pasirodė pernelyg supaprastintos, knyga atliko savo darbą – paskatino į santykius pažvelgti kiek empatiškiau, šiek tiek kitaip.
Tai skaitinys, kuris neskamba kaip pamokslas. Jis neturi pretenzijos išmokyti „kaip būti tobula partnere“. Greičiau tai bandymas paaiškinti vieną pasaulį kitam – iš vyrų pusės moterims. Ir skaityti ją buvo visai įdomu. Net jei dalis pateiktų dalykų pasirodė neaktualūs, buvo ir tokių momentų, kurie išliko mintyse ilgiau, nei tikėjausi.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Galbūt – tam tikras vietas kaip priminimą
Ar rekomenduočiau? Taip, kaip smalsią, šiltą knygą apie santykių niuansus
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, nes ji viena iš tų knygų, kurias norisi paskolinti draugei
„Tik moterims“ nėra gili psichologinė analizė, bet tai ir nebuvo jos tikslas. Tai knyga, kurią skaitydama šypsaisi, linkčioji ir kartais net stebiesi. Ir galbūt būtent tai daro ją tokia – jaukia kaip vilnonis megztinis vėsią pavasario dieną.
