Ilgą laiką maniau, kad neturiu mėgstamiausio rašytojo. Skaičiau įvairiai – pagal nuotaiką, rekomendacijas ar tiesiog atsitiktinai. Viena knyga patikdavo, kita mažiau, bet niekas neužsilikdavo ilgam. Atrodė, kad man svarbi pati istorija, o ne tas, kas ją parašė. Tačiau laikui bėgant pradėjau pastebėti tylų pasikartojimą – tą patį vardą knygų lentynoje, tą patį jausmą skaitant.
Eddy de Wind – Galutinė stotis – Aušvicas. Liudijimas, kuris neleidžia nusisukti
Ši knyga iš karto pasirodė kitokia nei daugelis kitų skaitytų šia tema. Gal todėl, kad tai ne romanas, ne interpretacija, o tiesioginis liudijimas. Autorius – gydytojas, pats kalintas Aušvice, ir šią knygą jis pradėjo rašyti dar būdamas stovykloje, vos ją išlaisvinus. Tai suteikia tekstui ypatingą svorį – jauti, kad čia nėra distancijos, nėra „praėjusio laiko filtro“. Viskas labai arti, labai gyva, labai tikra.
