Šią knygą skaičiau kaip istorinę. Apie tai, kaip buvo ir ką tai mums padarė. Ne tik praeityje, bet ir dabar – mūsų mąstyme, elgesyje, net santykiuose su kitais žmonėmis. Tai nebuvo lengvas skaitymas, bet buvo aiškus vidinis jausmas, kad tokios knygos yra būtinos. Tarsi treniruotė atminčiai – kad nepamirštume, kad suprastume, kad galėtume įvardinti. Danutė Gailienė šioje knygoje kalba apie sovietmečio palikimą, apie traumas, kurios ne visada matomos, bet giliai įsišaknijusios. Apie tai, kaip represijos, baimė, nepasitikėjimas ir prievarta formavo ne tik individualias patirtis, bet ir visą visuomenę. Skaitant labai aiškiai supranti – tai nėra tik „istorija“, tai yra kažkas, kas vis dar veikia mus šiandien. Knyga parašyta gana akademiškai,…