„Žmonės“ – tai knyga, kurią pagriebiau beveik impulsyviai, per knygų mugę. Leidyklos stendo dėžutėje su nuolaidomis visada galima atrasti kažką netikėto, o šįkart dėmesį patraukė būtent tema. Apie žmones. Apie mus. Sudomino, bet, tiesą pasakius, net netikrinau apžvalgų ar anotacijos – pasiėmiau ir nusinešiau namo kaip loterijos bilietą. Tokios knygos visada būna siurprizas: nežinai, ar bus įdomi, ar patogi skaityti, ar galbūt net gluminanti.
Nuo pat pirmųjų puslapių tapo aišku, kad Adam Rutherford yra ne tik mokslininkas, bet ir talentingas pasakotojas. Jo stilius – žaismingas, net šiek tiek šelmiškas, bet kartu informatyvus. Jis rašo apie tai, kuo esame – biologine prasme, evoliucijos prasme, genetiškai. Kaip atėjome iki šio taško, kuo iš tikrųjų skiriamės (ar nesiskiriam) nuo savo protėvių, kaip DNR formuoja ne tik mūsų kūnus, bet ir istorijas.
Knyga persmelkta britišku humoru ir autoironija, dėl to net sudėtingesni moksliniai faktai nepasirodė sunkūs. Man patiko, kad tai nėra sausas informacijos pateikimas – veikiau smalsaus ir šmaikštaus pasakojimo forma, kuri leidžia mokslą priimti be baimės. Nors tema gali atrodyti rimta, skaitant buvo tikrai smagu.
„Žmonės“ – tai tarsi mažas mokslinis nuotykis, kuris įtraukia tiek, kiek pats esi pasiruošęs įsitraukti. Ne viskas buvo visiškai nauja, bet viskas buvo pateikta taip, kad jausčiausi tarsi kažką svarbaus apie save (ir mus kaip rūšį) supratau iš naujo.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Galbūt, jei norėsiu priminimo apie žmogaus sudėtingą paprastumą
Ar rekomenduočiau? Taip, ypač tiems, kurie mėgsta mokslo populiarinimo knygas su šmaikščiu tonu
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, nes tai viena iš tų knygų, kurias norisi parodyti kitiems
„Žmonės“ man buvo tikras siurprizas – maloniai lengvas, bet turiningas skaitinys, kurį radau neieškodama. Kartais būtent tokios knygos ir tampa ypatingomis.
