Šią knygą skaičiau kaip istorinę. Apie tai, kaip buvo ir ką tai mums padarė. Ne tik praeityje, bet ir dabar – mūsų mąstyme, elgesyje, net santykiuose su kitais žmonėmis. Tai nebuvo lengvas skaitymas, bet buvo aiškus vidinis jausmas, kad tokios knygos yra būtinos. Tarsi treniruotė atminčiai – kad nepamirštume, kad suprastume, kad galėtume įvardinti.
Danutė Gailienė šioje knygoje kalba apie sovietmečio palikimą, apie traumas, kurios ne visada matomos, bet giliai įsišaknijusios. Apie tai, kaip represijos, baimė, nepasitikėjimas ir prievarta formavo ne tik individualias patirtis, bet ir visą visuomenę. Skaitant labai aiškiai supranti – tai nėra tik „istorija“, tai yra kažkas, kas vis dar veikia mus šiandien.
Knyga parašyta gana akademiškai, bet suprantamai. Jaučiasi, kad autorė remiasi tyrimais, faktais, tačiau tuo pačiu geba perteikti ir emocinį šios temos svorį. Ne vienoje vietoje teko sustoti ir pagalvoti – kiek dalykų, kuriuos laikome „normaliais“, iš tiesų yra paveldėti iš nenormalių laikų.
Tai nėra knyga, kurią skaitai dėl malonumo. Ji reikalauja susikaupimo, kartais net vidinio pasiruošimo. Bet kartu ji suteikia labai svarbų dalyką – suvokimą. O suvokimas, mano akimis, yra pirmas žingsnis į pokytį.
Ar patiko? ⭐⭐⭐⭐⭐
Ar skaityčiau kitą kartą? Taip, galbūt dar giliau, su daugiau dėmesio detalėms
Ar rekomenduočiau? Taip, visiems, kurie nori geriau suprasti save ir savo aplinką
Ar norėčiau pasilikti lentynoje? Taip, kaip svarbų istorinį ir psichologinį atspirties tašką
„Ką jie mums padarė“ nėra tik apie praeitį. Tai knyga apie tai, kaip praeitis gyvena dabartyje. Ir nors tema skaudi, man atrodo, kad būtent tokias knygas turime skaityti – kad stiprintume savo „atminties raumenį“ ir neleistume istorijai tyliai pasikartoti.
